Pakartot

Jama – tai sceninis Roko Grajausko vardas. Rokas Grajauskas – vardas žmogaus, kuris rimuoja. Rimuoja viską, kartais net miegodamas. Tačiau dažniausiai rimuoja repuodamas, improvizuodamas scenoje. O kartais ir komentuodamas rungtynes. Vieni sakys „genai“. Juk Jamos tėvas – garsus poetas, prozininkas, dramaturgas, bliuzo muzikantas Gintaras Grajauskas. Kiti sakys – apsiskaitymas, intelektas, žodžių bagažas. Treti sakys – teatras. Ten mokoma improvizuoti. Jama studijavo teatro pedagogiką, dirbo teatro mokytoju. Tačiau kas ką besakytų, Jama yra išskirtinis improvizatorius ir rimuotojas Lietuvos muzikos pasaulyje. Toks, kurio grupėje „Jamą & W“ neatsispiria pagundai pagroti net Andrius Mamontovas. Toks, kuris dirba prie savo talento, jį kasdien gludina ir tobulina. Toks, kuris turi aistrą komentuoti sporto varžybas. Kaip tai dera su reperio amplua? O gal tas amplua – tik kvailas stereotipas? Apie rimą, apie klišes, kasdieninį darbą ir praktiką, apie nekomercinį pogrindį ir mylimiausius albumus.

Buvę „Foje” nariai neištvėrė be naujos grupės. Taip gimė „Kiti kambariai”, šiomis savaitėmis pristatantys visiškai naujas dainas ir naują vokalistą Žilviną Sebeiką. Visai neseniai naują albumą išleido jaunas charizmatiškas dainius Kristijonas Ribaitis. Naują, šiltą ir brandžią dainą „It‘s true” pristatė Erica Jennings, naujo kūrinio įrašą paviešino reggae grupė „Uprising Tree”, visai naują albumą išleido vienas įdomiausių elektroninės etninės muzikos kūrėjų Evaldas Azbukauskas, geriau žinomas kaip „Girių dvasios”. Ir dar daug visko naujo, gaivaus, įdomaus pasirodė lietuviškos muzikos visuotinėje duomenų bazėje Pakartot.lt. Šių naujienų apžvalgai ir skirta šeštadienio laida.

Fortepijono studijas į aktoriaus meistrystę iškeitęs muzikantas Vidas Bareikis atvirai apie savo kūrybinį kelią nuo tų dienų, kai buvo verčiamas groti iki dienų, kai savo noru atsidūrė TV ekrane.

„Pakartot“: atpažįstama, bet nepakartojama Neda.
Tarp kamerinių salių ir didelių arenų, tarp ne visada mielų festivalių ir visada mielų draugų, tarp kavos ir filmų, tarp fleitos ir balso, laisvojo džiazo ir popmuzikos. Čia gyvena Neda Malūnavičiūtė.

Su Neda susitinkame dažnai. Dažniausiai festivalių užkulisiuose. Visi ją pažįstantys patvirtins, kad tai vienas mieliausių ir šilčiausių bičiulių, puikus pašnekovas. Dar ir dėl to, kad Neda niekada nepadlaižiauja skoniams, nuomonėms, sako viską taip, kaip yra, taip, kaip jai atrodo. Būtent taip ir kalbamės LRT RADIJO studijoje. Apie vasarą, poilsį, pavykusius ir nepavykusius koncertus, profesionalus ir „chaltūrščikus“, organizatorius, kates ir šunis, optimizmą ir pesimizmą, serialus, keliones, emigraciją, didžiuosius mokytojus. O taip pat prodiuserius, vadybininkus, kurių Neda neturi. Jai nereikia. Jai, kaip ir man, patinka pačiai.

Laida rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos atlikėjų asociacija AGATA ir lietuviškos muzikos portalu Pakartot.lt

„Pakartot“: nauja ir negirdėta lietuviška muzika.
Išskirtinė laida, kurios metu Domantas Razauskas pristato jo nuomone geriausius pastarojo metu Lietuvos muzikos scenos garsus, kurie nepatenka į radijo stočių grojaraščius.

„Marts“, Beeta, „Elnio rago miškas“, „Der Technostadt“, „Kabloonak“, Dainius Pulauskas ir Veronika, „Autism“, „Seelen Voll“ – tai pavadinimai ir vardai, kuriuos labai retai išgirsite per radijo stotis, nepamatysite jokiuose blizgiuose šou. Nepaisant to, pastarojo meto šių kūrėjų darbai stebina, išsksiria iš bendro konteksto savo kokybe, išradingumu, arba bent jau sukuria nuojautą, jog ateityje iš kai kurių vardų gali rastis ypatingi kūrėjai. Šioje „Pakartot“ nėra svečių. Ji sukurta ir įrašyta kelyje tarp festivalių, lietuviškų ežerų, vieškelių tuo metu, kai darbo liaudis atostogauja, o didžioji dauguma atlikėjų dirba.

„Pakartot“: Baltasis kiras Tautvydas Augustinas.

Interviu su vienu talentingiausių ir išradingiausių jaunosios kartos kūrėjų, multiinstrumentalistu Tautvydu Augustinu, grupės „Baltasis kiras“ ideologu.

„Su draugu ėjom į „Akropolį“ pirkti kuprinės...“ – savo pasakojimą apie tai kaip radosi puikiai atpažįstamu prekiniu ženklu tapęs pavadinimas „Baltasis kiras“ pradeda Tautvydas. Jo priėjimas prie muzikos yra ypatingas: T. Augustinas ne tik laisvai groja smuiku, gitaromis, mušamaisiais, klavišiniais, bet visada pirmenybę teikia improvizacijoms, leidžia kūriniams kurtis patiems čia ir dabar. Be to, jis laisvai improvizuoja ne tik instrumentais, bet ir tekstais. Iš kur šis turtingas žodynas, iš kur tokie muzikiniai gebėjimai? Pagaliau iš kur potraukis psichodeliniam rokui, country muzikai, kaip susibūrė „Baltasis kiras“, kiek jis turi inkarnacijų? Tautvydas viską pasakoja Domantui Razauskui, kurį laidos metu net pakvietė prisijungti prie savo neįtikėtinai didelio kolektyvo.

„Pakartot“: šokančių aidų ministerija.
Apie reggae muziką, apie kūrybinį kelią, albumus, nelengvą didelės grupės dalią Lietuvoje. Tai tik keletas temų, kurias D.Razauskas aptaria su kolektyvo „Ministry of Echology“ nariais.

Nors į LRT studiją atvyko tik trys „Ministrų“ nariai, grupėje pastoviai groja net devyni. O anksčiau buvo ir dar daugiau. Dviejų albumų autoriai „Ministry of Echology“ – vienas didžiausių kolektyvų Lietuvos populiariosios muzikos scenoje. Rokas Jasiūnas, Dominyka Kriščiūnaitė ir Martynas Gailius pripažįsta, kad tokios sudėties grupei organizuoti koncertus nėra lengva, o pragyventi iš muzikos – neįmanoma. Nepaisant to, „Ministrai“ turi būrius gerbėjų, kuriuos lepina ypač kokybiškais reggae muzikos įrašais. Pašnekovai puse lūpų atskleidžia, kad ne už kalnų ir trečiasis albumas. Kolektyvo sudėtis keičiasi, tačiau vienas dalykas šioje grupėje išlieka nepajudinamas. Tai meilė reggae, kurį išgirsti gyvai Lietuvoje nėra jau taip paprasta.

Ilgiausiai Lietuvoje veikianti įrašų leidybos kompanija – „Dangus”, įkurta dar 1993-iasiais. Kitais metais „Dangus“ minės ketvirčio amžiaus sukaktį. Šiemet vyksiantis festivalis „Mėnuo Juodaragis“ – jau dvidešimtasis! Abiejų šių kūdikių tėvas – nepailstantis organizatorius Ugnius Liogė. Kadaise su jo vardu buvo siejama ir daugiau festivalių, kurie jau baigė savo gyvenimus. Ko Ugniui trūksta dabartinėje Lietuvos muzikos padangėje, o ko galbūt yra per daug? Kaip radosi, gimė „Dangaus“ idėja, kaip rasdavosi pirmosios „leiblo“ išleistos kasetės, vėliau kompaktinės plokštelės? Kodėl ir kaip Ugniaus daromiems renginiams užkabinami stereotipai „gotiškas“, „baltiškas“, nors jų muzikinis spektras itin platus – nuo elektronikos iki hip-hop? Įdomūs atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – iš pirmų lūpų.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvos roko ir pop muzikos bendruomenė susivienyti, protestuoti geba tik tada, kai užgaunami jų pačių interesai. Ar tuštėjančioje smurto visuomenėje turime protesto kultūrą ir koks populiaraus muzikanto socialinis vaidmuo Vakaruose? Teatro kritikas Vaidas Jauniškis neseniai pasipiktino, kad Lietuvos populiariosios muzikos bendruomenė eina prie Seimo protestuoti prieš alkoholio prekybos ribojimus, bet tyli, kai keičiami mokesčiai, darbo kodeksai. Teroro banga, socialinė nelygybė Vakaruose suvienija scenos žmones bendriems koncertams, JAV reperiai kūriniuose atliepia rasines problemas, roko žvaigždės aktyviai agituoja rinkimuose ir renka lėšas įvairių nelaimių aukoms. Kur muzikinis protestas postsąjūdinėje Lietuvoje? Kur mūsų socialinė lyrika tuštėjančių miestelių ir mušamų vaikų fone? Ar muzika gali būti pilietiška, kairioji, dešinioji? Apie tai su žmonėmis iš šalies – rašytoju, teisininku Justinu Žilinsku ir Bernardinai.lt vyriausiuoju redaktoriumi, visuomenininku Donatu Pusliu.

„Arklio galia“ – vis dar jaunas ir labai rimtai nelabai rimtas kolektyvas, kuris išleidžia jau penktąjį albumą, pavadinimu „Antakalnis“. Nei vienas grupės narių nėra gimęs ir negyvena Antakalnyje, tačiau visas albumas skirtas būtent šiam Vilniaus rajonui, jo mitams, įvaizdžiams ir gyventojams. „Arklio galia“ – nėra Lietuvoje plačiai žinomas kolektyvas dėl to, jog jų kuriama muzika dažniausiai balansuoja ant absurdo ir garsinių eksperimentų ribos. Vis dėlto, naujausias albumas yra puikus kokybiško psichodelinio roko pavyzdys, vertas būti pristatytas kur kas plačiau, nei Vilniaus pogrindis. Apie „Arklio galią“, grupės praeitį, dabartį ir ateitį, rimtai nerimtą lyriką kalbamės su trimis iš keturių kolektyvo narių – tekstų autoriumi, gitaristu, vokalistu Žilvinu Jagėla, gitaristu Vidmantu Aškiniu ir saksofonininku Tomu Lučiūnu.