Kai lėlininkė Irena Pusvaškienė sėdasi prie darbo stalo, ji pasineria į kūrybą ne kelioms valandoms, o kelioms dienoms. „Viską užmirštu. Nemėgstu, kad mane kas trukdytų klausimais, pavyzdžiui, kur kas padėta. Galima kurti greitai ir paprastai. Bet man patinka viskas, kas sudėtinga ir reikalauja darbo“, – sako menininkė. Po karo Lietuvoje gimusios moterys buvo labiausiai išsilavinusi moterų karta tuometinėje Sovietų sąjungoje. „Kai žiūrėdavome į senus žmones, kurie daug ko nesuprato, manėme, kad mums, moderniems žmonėms, taip nebus“, – juokasi I.Pusvaškienė. Jei rinktųsi šiandien, tikriausiai studijuotų skulptūrą. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad rimtai užsiimti kūryba ji pasiryžo tik išėjusi pensijon. „Man bus septyniasdešimt. Geriausias mano gyvenimo laikas yra dabar“. Autorė Audra Girijotė