Senėjimas vadinamas vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Todėl neišvengiamai tenka pergalvoti, kaip tokioje visuomenėje turėtų veikti švietimo sistema, darbo rinka ir sveikatos apsauga? Lietuvos visuomenė šiuo metu yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senėjimo pagreitis yra didesnis nei kitur, iš dalies ir dėl emigracijos. Taigi, ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? Tuo domisi LRT radijo žurnalistai, rengiantys dokumentikos ciklo „65+“ pasakojimus. ŽuŽivilė Kropaitė pasakoja apie iššūkius, su kuriais ieškodami darbo susiduria vyresni žmonės ir apie skirtingas darbo sampratas senstant. Senjorai ir kai kurie specialistai pastebi, kad vis dėlto jaunystės kultas Lietuvoje vis dar yra labai išplitęs. Aptarnavimo srityje norėję įsidarbinti žmonės pasakoja dažnai susidūrę su diskriminacija, nes kai kurie darbdaviai tiesiai pasakydavo, kad ieškomas žmogaus iki 30–35 metų amžiaus, o vyresni žmonės nepriimami dėl išvaizdos.

Senėjimas vadinamas vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Todėl neišvengiamai tenka pergalvoti, kaip tokioje visuomenėje turėtų veikti švietimo sistema, darbo rinka ir sveikatos apsauga?

Lietuvos visuomenė šiuo metu yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senėjimo pagreitis yra didesnis nei kitur, iš dalies ir dėl emigracijos. Taigi, ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? Tuo domisi LRT radijo žurnalistai, rengiantys dokumentikos ciklo „65+“ pasakojimus. Giedrė Trapikaitė domisi veikla, kuri padeda išvengti ne senatvės, o vienatvės.

Psichinė vyresnių kaip 65 metų žmonių sveikata Lietuvoje nėra pati geriausia, kaip ir fizinė: sergančiųjų kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, antro tipo cukriniu diabetu, – itin daug. Taip tvirtina Vilniaus universiteto (VU) profesorius geriatras Vidmantas Alekna. Jis pabrėžia, kad tokioms ligoms labai didelę įtaką daro gyvenimo būdas ir patiriamas stresas.

„Nesėkmingas senėjimas – „ligų puokštė“. Yra skaičiuojama, kad 75 metų ar vyresnis asmuo turi apie 4,5 ligos. Tai – gana įspūdinga. Daugiausia kalbame apie lėtines, neinfekcines ligas, kurios praktiškai neišgydomos. Jos gali būti kontroliuojamos, bet tokiam žmogui reikia vartoti labai daug vaistų“, – LRT Radijui sako profesorius.

Netinkamą gyvenimo būdą su ligota senatve sieja ir kitų sričių specialistai. Pastebima, kad tiek patys senjorai, tiek gydymo sistema labiau linkusi panaikinti simptomus, o ne gydyti ligas ir, pasirenkant sveiką gyvenimo būdą, gerinti gyvenimo kokybę.

Europa sparčiai sensta. Prognozuojama, kad po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Senėjimas vadinamas vienu didžiausių mūsų visuomenės iššūkių. Lietuva yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senstame triskart greičiau už kitas šalis. Ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? „Mane nustebino, kad kalbinti žmonės nenorėjo kalbėti apie senatvę – jiems tai yra kažkas atgrasaus, su kuo jie nenori tapatintis“, – sako LRT radijo žurnalisto Simono Bendžiaus kalbinta sociologė Gražina Rapolienė. „Tokio supratimo, kad senatvė gali būti sveika, kad tai nėra liga, kad tai gali būti gražus laikotarpis – to nėra“, – pastebi ji. Apie tai – naujame LRT radijo dokumentikos cikle
„65+“.

„Visi žino, kad mums blogai. Bet protingas žmogus nesėdi ir neverkia. Mes ieškome išeities, norime gyventi kaip visi“, – sako laikiną prieglobstį Lietuvoje gavęs siras, su žmona ir vaikais atvykęs čia prieš dvejus su puse metų. Kaip ir tūkstančiai kitų nuo karo bėgančių tautiečių, jie čia atvyko ieškodami saugumo, tačiau už neteisėtą sienos kirtimą atsidūrė kalėjime. Trys nepilnamečiai vaikai beveik dvi savaites praleido globos namuose.
„Tai atspindi Europos Sąjungos požiūrį į sirus, kuriems sunku patekti čia ir pradėti prieglobsčio procedūras“, – pastebi Gintarė Guzevičiūtė iš pabėgėlių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija.
Sirai yra didžiausia pabėgėlių grupė Europos Sąjungoje. Prieglobsčio prašytojų skaičius pernai išaugo daugiau kaip dvigubai. Daugiausia jų priima Švedija ir Vokietija. Tarp prieglobsčio prašytojų Lietuvoje sirai sudaro labai mažą dalį. Tačiau Vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius mano, jog Lietuva apskritai nėra pasiruošusi priimti pabėgėlių. „Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai“, – teigia jis.

LRT RADIJAS tęsia Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklą apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.

Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies.

Turkijoje Sirijos pabėgėlių yra daugiau nei milijonas. Tarp jų – Yazanas, Hatemas, Muhanadas ir Mahmoudas. Visi iš skirtingų Sirijos vietų, įvairaus išsilavinimo ir dėl įvairių priežasčių nusprendę palikti namus. Klausytojai išgirs istoriją apie tai, kaip atskirai ir kartu jie bandė iš Turkijos pakliūti į Europos Sąjungą.

LRT RADIJAS tęsia Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklą apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.

„Daugybė žmonių bėga iš ketvirtus metus ginkluoto konflikto kamuojamos Sirijos. Tarp jų yra bankininkų, inžinierių, žurnalistų, gydytojų, studentų, ūkininkų, prekeivių ir pramonės darbininkų. Daugelis jų svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje – be karo, priespaudos ir persekiojimo, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta“, – pažymi radijo pasakojimų ciklo autoriai.
Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūra nenutrūkstamą vyrų, moterų ir vaikų pabėgėlių bangą vadina didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 milijonai, dauguma jų glaudžiasi Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir Egipte. Iš čia jie ieško būdų patekti į Europą, ypač Švediją, kuri yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė, suteikianti galimybę prieglobsčio prašantiems Sirijos piliečiams gauti nuolatinius leidimus gyventi šalyje.

Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies.

Sekmadienį, kovo 15 d., 11.05 val. LRT RADIJO o eteryje klausytojai išgirs istoriją apie sirų šeimą, kuri sumokėjo pabėgėlių gabentojui už kelionę iš Sirijos į Švediją, bet pakeliui buvo palikti likimo valiai be dokumentų ir su trim mažais vaikais įstrigo Lenkijoje. Jų atvejis parodo, kaip skiriasi požiūris į Sirijos pabėgėlius įvairiose Europos šalyse.

Kaip per ketvirtį amžiaus pasikeitė tai, kaip atrodome, ką valgome, kaip mąstome, kur dirbame ir kaip pramogaujame? Apie kasdienos pokyčius per 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus papasakos speciali Kovo 11-osios 25-mečiui skirta LRT radijo dokumentikos laida.
Ieškodama ryškiausių kasdienos pokyčių, Ž. Kropaitė apsilankė įstaigose, kurių nebuvo sovietmečiu – butike, kavinėje-knygyne, šiuolaikiniame bare, stand-up humoro šou, paslaugų centre, įdarbinusiame per 1000 žmonių, kur aukščiausio lygio Lietuvos specialistai darbe vartoja tik anglų kalbą. „Stengiausi visose tose moderniose vietose apsilankyti su žmonėmis, kurie panašiose įstaigose dirbo sovietmečiu ar ankstyvais Nepriklausomybės laikais. Pavyzdžiui, į kavinę-knygyną ėjau su legendinės kavinės „Vilija“ buvusia vedėja“, – pasakoja Ž. Kropaitė.

Pradedamas transliuoti Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklas apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.
„Daugybė žmonių bėga iš ketvirtus metus ginkluoto konflikto kamuojamos Sirijos. Tarp jų yra bankininkų, inžinierių, žurnalistų, gydytojų, studentų, ūkininkų, prekeivių ir pramonės darbininkų. Daugelis jų svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje – be karo, priespaudos ir persekiojimo, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta“, – pažymi radijo pasakojimų ciklo autoriai.
Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūra nenutrūkstamą vyrų, moterų ir vaikų pabėgėlių bangą vadina didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 milijonai, dauguma jų glaudžiasi Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir Egipte. Iš čia jie ieško būdų patekti į Europą, ypač Švediją, kuri yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė, suteikianti galimybę prieglobsčio prašantiems Sirijos piliečiams gauti nuolatinius leidimus gyventi šalyje.
Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies.
Šioje laidoje klausytojai išgirs du ciklo pasakojimus. „Susitikimas su gabentoju“ suteikia klausytojams galimybę pažvelgti į pogrindinį pabėgėlių gabentojų tinklo pasaulį, o pasakojimas „Dingęs gydytojas“ supažindina su karo lauko ligoninės daktaru, kurio niekas nematė nuo 2014-ųjų pavasario.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai.Apie visa tai pasakojimų ciklas – „Pietryčių Lietuva“. Visą mėnesį kalbėjome apie šio regiono istoriją, kalbą, ekonomiką ir kraštovaizdį. Šiandien – paskutinis pasakojimas apie Pietryčių Lietuvos tapatybę. Kaip save suvokia Vilniaus krašte gyvenantys žmonės ir kaip Lietuvos politikai formuoja šio regiono identitetą. Apie tai – Indrės Anskaitytės pasakojime.